46 metų dirigento iš Lietuvos Roberto Šerveniko gastrolių maršrutai vos per vienus kūrybos metus nusidriekė net nuo Brazilijos iki Japonijos.

„Bendrauti su skirtingais kolektyvais dirigentui naudinga: kaskart gauni vis kitokį instrumentą, turintį savo privalumų ir trūkumų. Kiekvienas orkestras turi savo tradicijas, mėgstamą repertuarą, ansamblio sampratą, skirtingai reaguoja į mostą.

Privalai visa tai greitai perprasti ir atitinkamai reaguoti”, – kūrybos virtuvės paslaptimis dalijosi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) muzikos vadovas ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) antrasis dirigentas R. Šervenikas.

Praėjusiais metais jis išbandė net šešis užsienietiškus „instrumentus”, du ypač kokybiškus: Bavarijos valstybinės operos ir Maskvos Piotro Čaikovskio didįjį simfoninį (meno vadovas Vladimiras Fedosejevas) orkestrus.

„Stojęs prieš tokį kolektyvą iš karto pajunti jo jėgą, orkestrinio ansamblio ir grojimo kokybę”, – pripažino dirigentas.

Įspūdinga partnerystė

Vienam geriausių Rusijos orkestrų R. Šervenikas dirigavo net keturių koncertų seriją rusų pianisto Deniso Macujevo rengiamame festivalyje „Crescendo” Pskove.

Susidomėjimas šiais renginiais buvo toks didelis, kad jau repetuojant vakaro programas koncertų salė būdavo sausakimša. Į koncertus visi norintys nepateko.

Vėliau aplinkybės maestro lėmė išvysti šį orkestrą jau kaip klausytojui Miunchene. Mat R. Šervenikas visą mėnesį ten repetavo šiuolaikinės klasikos baletų programą „Forever Young” su Bavarijos valstybinio baleto trupe ir dirigavo jos premjerinius spektaklius.

Vokiečiai mėgsta moderną

R. Šerveniko partnerystė su Bavarijos valstybiniu baletu užsimezgė dar 2008-aisiais. Rekomendavus studijų draugui jis buvo pakviestas rengti spektaklio pagal Sofijos Gubaidulinos Koncertą altui premjeros.

Po metų trupė pakvietė maestro statyti dviejų dalių baleto „Audra” pagal Williamą Shakespeare’ą ir klasikinių simfonijų muziką. O baigiantis 2012-iesiems vilnietis ėmėsi Miunchene trečiojo projekto.

„Forever Young” – tai garsių XX amžiaus choreografų vienaveiksmių baletų vėrinys: Jose Limono „Mauro pavana” pagal Henry Purcellio muziką, Leonide’o Massine’o „Choreartium” pagal Johanneso Brahmso Ketvirtąją simfoniją ir Russello Maliphanto „Broken Fall” pagal elektroakustinę fonogramą.

„Miuncheno teatro repertuare vyrauja modernios choreografijos kūriniai – klasikinių baletų rodoma nedaug, – dalijosi įspūdžiais dirigentas. – Nors šis teatras garsėja pasaulyje operų pastatymais, puikiai lankomi ir šokio projektai. Visi bilietai į „Forever Young” premjerinius spektaklius buvo išpirkti. Projektas gyvuos, kol sutrauks publikos.”

Straipsnis iš www.lrytas.lt